Būna ima ir užklumpa koks melejonas abejonių. Abejonių savimi, kitais, darbais, idėjomis, kartais net ledais. Jau ir tingu, tuoj ir nebenoriu. Kodėl taip norisi apsisiausti nematomumo apsiaustu, kai ant galvos styro netvarkingas kuokštas plaukų, kūną puošia sportinis kostiumas, o siela pageidauja pieno ir kilogramo sausų pusryčių iš parduotuvės? Dėl ko sureikšminame tą nelemtą Senamiesčio plytelę už kurios ką tik užkliuvome? Juk visa tai taip tikra ir žemiška.. O tuomet atsirandi čia, šioje akimirkoje, ir jeigu tik spėji ją sugriebti, viskas prašviesėja. Vėjas smagiau velia plaukus, lietus nebe toks šlapias, žiema ne tokia šalta, o einant basomis – nebeskaudina akmenėliai, net klasiokas parduotuvėje pamojuoja.

Vis dar mokausi gyventi. Mažiau imti į širdį, nebelipti ant perdėto galvojimo grėblio, nepavydėti. Ilgą laiką gyvenimui sakiau ne super entuziaztingą why not, bet riebų meh. Kompleksų turėjau daugiau nei mėnulis kraterių, o galvoje vešėjo klausimai – kam to reikia, kaip aš čia atrodysiu, kas ką pagalvos, etc. Ir nors tuo metu siekiau atrodyti normalia, atvirai, tokia pasijaučiau tik dabar. Su savo keistenybėmis ir netobulumais. Seniai seniai labai įstrigo viena citata „Tobuli žmonės yra visiškai neįdomūs. Tai mūsų trūkumai ir klaidos daro mus patrauklius”.

Laimė – tai tos akimirkos kai gali būti savimi.

– smailytë

P.S.
ačiū AromaGold3in1 už puikų KIT’ą, bet labiausiai – už įdomią temą!

Share: